Santrauka:
Gaila, kaižmonės palūžta dvasiškai.
Kiek suskilusios lūpos, kiek smėlėti šėšeliai -
Iš voratinklių raizgų pilki nėriniai.
Į gaivinančią upę įkrist susivėlinai,
Beduinu prie džiūstančio kelio tapai.
Paryčiais išėjai į bekraštę laukymę
Be gyvybės ženklų, be jokios šypsenos
Susirasti, kur šnekas nė karto negimę,
Nepamatę net mažo šėšelio mamos.
Aš tave palydėjau tikėdama žodį
Nusinešti į savo skrajūtės eiles.
Bet tik smėlis po kojom šnabždėdamas skrodė
Ir galiausiai po kopom neliko tavęs.
Šiąnakt dar vieną akmenį prieblandoj dėsiu
Į kolekciją savo daiktų amžinų –
Aš tavęs vis ieškosiu dykynės pavėsy,
Kai priglausiu vienatvę prie upės žiočių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-02-18 07:19:24
Sklandžiai.Daug dirbtinų išgyvenimų. Kokia nevykusi paskutinė eilutė. Tarytum lydeka su skėčiu...O tikėjaus tiek daug...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-13 23:18:53
Kaip visuomet savame nepakartojamame stiliuje, giliai paslėptos brandžios mintys. Kiekvieną kartą randu ką nors naujo, įdomaus. patinka Jūsų kalbėjimas.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-02-13 22:07:03
Man labai patiko, gilios mintys.
Vartotojas (-a): Laukinė Obelis
Sukurta: 2011-02-13 20:44:43
Jūsų eilės kaip visada gilios, turiu skaityti kelis kartus, kol susisemiu viską. :)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2011-02-13 19:45:00
Aš tavęs vis ieškosiu .... kūrybinis kredo.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2011-02-13 19:20:37
Banalu parašyti"gražu".
Bet man tikrai visas labai patiko.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-02-13 15:42:12
graži lyrika :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-02-13 15:25:15
Kai... Na, tikrai neblogai ;)