Kiek suskilusios lūpos, kiek smėlėti  šėšeliai -
Iš voratinklių raizgų pilki nėriniai.
Į gaivinančią upę įkrist  susivėlinai,
Beduinu prie džiūstančio kelio tapai.
Paryčiais  išėjai į bekraštę laukymę
Be gyvybės ženklų, be jokios šypsenos
Susirasti, kur šnekas nė karto negimę,
Nepamatę net mažo  šėšelio  mamos.
Aš tave palydėjau tikėdama žodį
Nusinešti į savo skrajūtės eiles.
Bet tik smėlis  po kojom šnabždėdamas skrodė
Ir galiausiai po kopom neliko tavęs.
Šiąnakt dar vieną akmenį prieblandoj dėsiu
Į kolekciją savo daiktų amžinų –
Aš tavęs vis ieškosiu dykynės pavėsy,
Kai priglausiu vienatvę  prie upės žiočių.