Dar vis manau, kad gal galėsiu  
Sugrįžt į geležį ir vėl išplaukt ---
Žuvėdros klykteli, sparnais pamoja
Ten, Šiaurėje,
Ir ten, Tolimuose Rytuos.

Nejau, nejau tai tik sapnuos?

Dar truputį ir Baltija pasupo,
Bet šitai geležiai ji per sekli-
Aukštai virš jos laivai kitokie –
Jiems horizontai, saulė, vėjai, bangos,
O čia, po vandeniu, ramybėje
Net ir mirtis tyli.

Toli paliko mano uostai,  
O žodžiuose lig šiol saldu -
Net pajaučiu,
Kaip vėl tą geležį paglostau...
O Jūs, povandeniniai mano broliai,
Pilni mirties,
Tikėdavom, kad grįšime į savo uostus
Ir mirti niekam nereikės.

Ar ne todėl taip greit plaukai nubalę,
Nuslinko kupetomis nuo galvos?
Dzievuliau mano,
Laike mano,
Džiaugiuosi savo gražumu –
Laivai povandeniniai grįžo į namus,
Ir Tolimuos Rytuos,
Ir Šiaurėje,
Ir Lietuvoj,
Net jos kariuomenėj
Ramu