Klupteli

linkčioja rudenio smilgos
įsuptos vėjo delnų
krentančio sniego plaštakės
bučiniu skruostą sušildo
sustoji pusiaukelėje
šalčiu glaustosi mūsų jausmai
rytojus atsuka nugarą
neatpažintas į sutemas bėgi
klupteli vienadieniai žiedai
pušų viršūnėmis juokas
aidu grįžta į baltą pasaulio pakraštį
Sutemų Sesuo

2011-02-11 13:59:51

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2011-02-12 11:03:53

Laikinumas visur... būsenos išraiška, tokiu šviesiu liūdesiu, su pamąstymais, tarsi pristabdant kiekviena eilute; švelniai taip vaizdai kuriami, nuotaika, jautriai.
Tik neatpažintas prasmė lieka čia paslaptinga; ir klupteli... žiedai vis tik dirbtinokai suskambo. Bet tai turbūt asmeniška.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2011-02-11 22:52:20

Gražiai išsakyti jausmai, labai vaizdingai.Taip tyra ir trapu.

Vartotojas (-a): Liusija

Sukurta: 2011-02-11 15:54:23

Svajinga, jausminga, ypač paskutinės eilutės labai geros :)