kvinta, gerai čia rašei, teisingai. Mintis gera Tavo. (P.s. dabar aišku pakils uraganas: " skaitytojau, pasivadinęs slapyvardžiu Verbene: "Jūsų komentaras apie mano kūrinį....") :)

o aš jums, nei vienam čia pasisakiusių nepritariu. Jis tikras minčių etiudai tekstas - tik jums nepatinka /Leningradas/ na ir dvasinęs prostitucijos nebuvimas šiame tekste jus glumina. tas ale tariamas stebuklas, čia jo nerasta.
Jei moterėlė lanko bažnyčią - tai Kristus, reik manyti vis dar gyvas josios širdyje.
O ko ji nusirėkusi? ar ne dėl savo vaikelio negalios - kuris nuolat laimingas, apsiseilėjęs, ir mykiantys savo kalba, neturintis tėvelio, ji girdi juk patyčias iš jo, ir savo adresu, bet vis tik Kristus gyvas jos širdyje, jei bažnytėlę lanko.
Kada žmonės pradeda religingi darytis - ar ne tada kai juos apima nepakeliami dvasiniai skausmai, netektys?..
Ir kuris jaustųsi nesusisarmatijęs, jei padarytų tokį baisų dalyką, kaip pavogtų iš alkstančiųjų duoną? gal tik koks besibalotiruojantis storulis deputatas?.. tai gi - /sarmatijimasis, sarmata/ šie žodžiai yra iš dorų moterėlių žodyno, jums Piligrime gal kitokias asociacijas kelia, nežinau nežinau, tik matau, kad jūs nelabai suprantate, arba jums nepatinka tiesa, ir dvasinės prostitucijos nebuvimas tekste, tik neturite kaip pasakyti, tekstas gi nenuseiliotas - jis yra stiprus ir nepaviršutiniškas.
trys tekstai - plius kiniamatografiškas. arba gali pagal jį ir spektaklį ištisą pastatyti, šiuose minčių etiuduose - jų trys, yra atžymėta pagrindinė mintis - meninė idėja.

Pritariu Piligrimui.

Kažkoks nesusipratimas...

Tekstas geras. Tik vietomis prasiveržia toks "absurdiškumas", kurį sukelia pavieniai žodžiai ("krizė", "sarmatos" ir pan. - jie kažkaip mano akyse čia netinka, dėl tam tikrų asociacijų ir jų kuriamų vaizdų. Taip pat, bent aš, vietomis dar keisčiau kalbėjimą - kai kur atrodo, kad galūnių nukapojimas nelabai tinka). Šiaip įdomiai skaitėsi. Toks drastiškas darbas, bet turi šarmo, verčia pamąstyti (aišku kai kuriems žmonėms, kurie su teksto pasakojimu turėtų kažką bendro, gali būti ypatingai sunkus ir vietomis, dėl tiesmukumo atgrasus).

Puikus tekstas netikėtai pakliuvo į "Redaktoriaus stalčių" iš karto perkeliu į poeziją. Kiek paredaguoti ir - nuostabus eilėraštis proza.
Žaviuosi tema, turiniu ir tinkamu žodynu.

Supratau, Jūs pilna meilės visa esybe, bet... kaip čia elgiatės svetainėj(ir ne čia(, nepasakyčiau :(

Ne tau spręsti, kas ką gali, ko negali - tu neturi suvokimo ir pajautos kas yra Meilė.
ir neskiri grožinės literatūros nuo kalbėjimų (buitinių pašnekesių), skaitytojau slapyvardžiu Medis.

Į savo vaiką žiūrėdama, nei viena mama taip negalvojo, negalvoja, negalvos, koks jis bebūtų: apsiselėjęs, ligotas, ar panašiai. Taip gali kalbėti tik tas, kas neturi vaikų... :(

Tai minčių etiudai - JŪSŲ kilnojimas, čia jau jūsų subjektyvi nuomonė, bet tai minčių etiudai.

P.S.
Kvintos versija - Kristus (simbolizuoja meilę.) Bloga, skaitytojau pasivadinęs slapyvardžiu Medis? (meilė visada palaimoje - ne?) Matai čia Motinos Teresės tokia versija - visokie nelaimelei, supuvę, nukriošę seneliukai, nebepavalgantys patys, nebepasituštinantys, ir ji juose mato kristų, nori jiems suteikti pajautą, kad jie yra reikalingi tam pasauliui. na kaip medi, dar nesukaukėte iki tokios meilės pajautos - tai motinos Teresės (ramybė jai) Kristaus versija.
Tai gi< ir lyrinio herojaus motina, myli savo sūnų, kaip ir Marija mylėjo savąjį sūnaitėlį, bet eina galvą nuleidus, slepia užverktas akis, mat tokie kaip tamsta sako - jis ne kristus... mykiantis ir kaukiantis jam jau 33 meteliai. tai gi... ir vis tik, nors ji ir neturi tokios meilės pajautos,. kurią turėjo motina Teresė, myli savo sūnaitėlį, kaip ir Marija mylėjo, ir gelbėjo jį, kad jo neužmuštų, nenužudytų, kai žudė Berniukus Betliejuje, jo beieškodami. Ne ji juk žudė. O sūnų, gelbėjo.

Tai ne Proza. Kol kas keliu į Stalčių, iš ten ieškokit tinkamos vietos.

Na jau, labai lengva mylėti pasikvėpinusius, jaunus, su charakteriu, o ne visada laimingus, sunku mylėti senukus, arba su negale vaikučius, užaugusius ir iki 33 sukaukusius, kalbančius savo kalba - na mykiančius - ir visada laimingus. (Motina Teresė tokius mylėjo. Dar daugiau, ji sakė, kad kiekviename tokiame varguolyje, ypatingai kuris nesijaučia nuolatos laimingu, ji įžvelgia Kristų, ir visaip, kaip tik gali, stengiasi jį pamylėti - stengėsi suteikti jam jausmą, kad tas žmogus, koks nereikalingas pasauliui savo gyvenime bepasijautė - tegul pasijaučia, kad jis Jai - Motinai Teresei yra reikalingas, ir ji juo džiaugiasi, kad jis yra po Saule. Jis yra mylimas. Tuo buvo paremta visa Motinos Teresės Labdaringa veikla.

na skaitytojau Medis, jūsų labai primityvus supratimas apie Meilę.
Marija buvo - Kristaus (nukryžiuotojo) motina. Tai gi juk Kristus simbolizuoja aukščiausiąja jausmą _ Meilę. Ne?
Ar jūs siūlote motinoms, o ypatingai toms, kurios susilaukė vaikelio paliktomis, o vaikelis su negale - to vaikelio nemylėti? juk jis mykia, visada seilės teka, o jam jau 33? aš nustebinta jūsų meilės sąvokos supratimu, skaitytojau, slapyvardžiu Medis. Meilės jausena gyvena, Meilės jausmas - Širdyje, mat širdis atsakinga už jausmų pajautą. Ec - ką čia jau jums ir bekalbėti, tokį amžių nugyvenote taip ir nesuvokęs Meilės galybės?..
Juk šiame eilėraštyje, lyrinio herojaus Motina - ji, eina į bažnytėlę vis laimės savo sūnaitėliui melsdama. na juk ir Marija buvo Kristaus motina, kuri išgelbėjo savo sūnaitėlį, nuo kruvinųjų įvykių, kur buvo žudomi berniukai iki dviejų metų, Kristaus beieškant...

Kvintos versija - Jos Kristus, nuolat žvairas, mykiantis...seilinas...tebegyvena širdyje jos///
Nedrįsčiau taip, bet žmogus žmogui nelygus...galima kalbėt tik taip iš savo bejėgiškumo :(

Įdomus, kad Kristus čik čirik ir vis gyvena širdyje.