Jau abejoti net imu
Ir pajuokaudamas:
- Gal ne mane,
Gal pats save taip drąsini į žygį –
Priglauski moterį,
Net nepaklausdamas, ar myliu ją.

Ak, gera su tavim taip būt,
Nenuorama Šekspyrai,
Ir aš, sugrįžęs vėl į vienumą,
Į mano daliai paskirtus laikus,
Ne tik kasdien,
Ne tik išgėręs taurę vyno,
Tačiau kasdien ne kartą net be vyno
Prisimenu mūsų žygius.
Man apie juos net iki šiol drovu kalbėti,
Bet vis dėlto esi teisus -
Kam Dievas nedavė tikėti,
Tai visąlaik bedieviais liks.
Tad leiski - pakartosiu tuos žodžius,
Kuriuos vienam gražuoliui  skyrei:

Palik žmonėms bent įpėdinį vieną.
Jis į tave kažkuo bus panašus,
Jame tu lyg gyvensi antrą kartą,
Ir tavo grožis niekuomet nežus „

Girdi?
Ištino mintys, išbujojo,
Tačiau kaip laikrodyje laikas
Tikslios jos ---
O Viljamai, bijau ir pagalvoti
Apie tuos protėvius, kuriais
Kalėjimai didžiuojasi, esą –
Mes ainiai jų...
Tačiau, deja,
Nereikia ir už sienų aklinų keliauti,
Tik pažiūrėk - lig šiol kiek niekšų apsigaubę
Iš praeities atklydusia bočių šlove.
Nenoriu, kad kažkas mane minėtų
Ir nuotraukomis  rodytų -
Panašūs mes!
Te ilsis  mano protėviai
Savo likimuose ir ten,
Kur jie yra.