***

Įtemptą laukimą
paliečiau pirštais –
suskambo, pragydo
naktis nebyli.
Juoda tyluma
ištirpo, ji miršta
ir šnabžda šešėliais
erdvė ši tyli.
Liūdna ji kaip sniegas
baigiantis žiemai,
nenoriai taip tirpstanti
plaukia žemyn.
Iššluosiu mintis
lyg savąjį kiemą,
išlaisvinsiu jas,
tegul lėks nebūtin.
Patiesiu drobulę,
pernai išbalintą
pavasario vėjui,
te piešia ant jos
mano svajas
ilgai šitaip kalintas,
gražiausią dar posmą
mano dainos.
spika

2011-02-10 09:37:25

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2011-02-10 21:47:36

kvepia ateinančiu pavasariu :-))))

Vartotojas (-a): Liusija

Sukurta: 2011-02-10 18:30:34

Man patiko ta kūrinio vieta, kur rašoma apie sniegą....... gražu :)

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2011-02-10 17:09:28

Melodingas. Patiko, ypač nuo: „Iššluosiu mintis...“ iki pabaigos. :)

Vartotojas (-a): Kapsė

Sukurta: 2011-02-10 11:35:38

Perskaičiau ir tarsi pajutau, kaip vėjas skrupulingai piešia svają ir brėžia penklinėj natas naujos dainos.

Vartotojas (-a): Laukinė Obelis

Sukurta: 2011-02-10 10:03:32

Šio eilėraščio skaitymas man priminė stygos skambėjimą tyloje.