***
Įtemptą laukimą
paliečiau pirštais –
suskambo, pragydo
naktis nebyli.
Juoda tyluma
ištirpo, ji miršta
ir šnabžda šešėliais
erdvė ši tyli.
Liūdna ji kaip sniegas
baigiantis žiemai,
nenoriai taip tirpstanti
plaukia žemyn.
Iššluosiu mintis
lyg savąjį kiemą,
išlaisvinsiu jas,
tegul lėks nebūtin.
Patiesiu drobulę,
pernai išbalintą
pavasario vėjui,
te piešia ant jos
mano svajas
ilgai šitaip kalintas,
gražiausią dar posmą
mano dainos.
spika
2011-02-10 09:37:25
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2011-02-10 21:47:36
kvepia ateinančiu pavasariu :-))))
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2011-02-10 18:30:34
Man patiko ta kūrinio vieta, kur rašoma apie sniegą....... gražu :)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-02-10 17:09:28
Melodingas. Patiko, ypač nuo: „Iššluosiu mintis...“ iki pabaigos. :)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-02-10 11:35:38
Perskaičiau ir tarsi pajutau, kaip vėjas skrupulingai piešia svają ir brėžia penklinėj natas naujos dainos.
Vartotojas (-a): Laukinė Obelis
Sukurta: 2011-02-10 10:03:32
Šio eilėraščio skaitymas man priminė stygos skambėjimą tyloje.