Įtemptą laukimą
paliečiau pirštais –
suskambo, pragydo
naktis nebyli.
Juoda tyluma
ištirpo, ji miršta
ir šnabžda šešėliais
erdvė ši tyli.
Liūdna ji kaip sniegas
baigiantis žiemai,
nenoriai taip tirpstanti
plaukia žemyn.
Iššluosiu mintis
lyg savąjį kiemą,
išlaisvinsiu jas,
tegul lėks nebūtin.
Patiesiu drobulę,
pernai išbalintą
pavasario vėjui,
te piešia ant jos
mano svajas
ilgai šitaip kalintas,
gražiausią dar posmą
mano dainos.