Nieko tu negali be manęs naktimis susapnuoti
Ir į sostą įlipt pro skeveldrom nusėtus takus –
Tik betiksliai   bandai nusiimti svajonę kuprotą
Ir  nešioji lyg sraigė išvargusi  buvusius mus.
Niekur tu nesurasi  be mano akių sodo vejos,
Nenuprausi lietum kiek išdžiūvusios smilgos daigų,
Gal pakvies mandagus nedidukės kirpyklos  kirpėjas,
Tiktai jis negalės sušukuoti žmogaus be plaukų –
Tau šią  naktį tapysiu iš prieblandos kliedėsio sapną,
Kuriame pakylėsiu į sostą valdovą minčių –
Ar žinai, kad per liūtis pavieniai nevykėliai skęsta,
Aš viliuosi, kad mudu nuskęsim sukibę abu.