Tikėjimas
Nieko tu negali be manęs naktimis susapnuoti
Ir į sostą įlipt pro skeveldrom nusėtus takus –
Tik betiksliai bandai nusiimti svajonę kuprotą
Ir nešioji lyg sraigė išvargusi buvusius mus.
Niekur tu nesurasi be mano akių sodo vejos,
Nenuprausi lietum kiek išdžiūvusios smilgos daigų,
Gal pakvies mandagus nedidukės kirpyklos kirpėjas,
Tiktai jis negalės sušukuoti žmogaus be plaukų –
Tau šią naktį tapysiu iš prieblandos kliedėsio sapną,
Kuriame pakylėsiu į sostą valdovą minčių –
Ar žinai, kad per liūtis pavieniai nevykėliai skęsta,
Aš viliuosi, kad mudu nuskęsim sukibę abu.