Santrauka:
... kai po žiemos ateis pavasaris......
Oras pritvinkęs liūdesio,
pilni plaučiai ilgesio...
O snaigės krenta
ir visa gula žemėn.
Bet juk taip
liūdesys nepradingsta,
vis supasi, leidžias žemyn,
sluoksnis po sluoksnio auga,
didėja, užsimiršta...
Kas gi bus pavasarį,
kai sniegas ištirps?
Kai visa, kas po sniegu,
pasirodys
bundančios saulės spinduliuose?..
Noriu užmigt,
ir nepabusti tol,
kol alyvų kvapas,
išsklaidęs liūdesį, pažadins
mane.
Ir po žiemos
ateina pavasaris...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-02-13 10:15:01
Įsižiemojęs liūdesys, lengvai sningantis nerimas... Skaidrus jausmas. Lengvai taip, natūraliai ir iškalbėtas. Tik, kaip eilėraščiui proza, reikėtų daugiau tos prozos, stipriau.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-07 17:33:51
Nuotaika ir atmosfera kuriama, bet žodžio pajautimo ir tikėjimo tuo, ką darote, to tvirtumo, manau, dar trūksta.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-06 23:00:34
Nereikia užmigus laukti pavasario, juk ir žiemą labai graži ir traukia, atverdama savo stebuklus.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-06 21:47:40
Neblogai.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2011-02-06 20:32:01
Man rodosi, eiliukas nenukentėtų, jei būtų pasibaigęs ties
"Kas gi bus pavasarį,
kai sniegas ištips?
Kai visa, kas po sniegu,
pasirodys..." Būtų kažkaip "kiečiau" :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-02-06 20:23:44
Nežinant kas yra žiema, nežinosim kaip gera yra pavasarį. Reikia visko ;)