Oras pritvinkęs liūdesio,
pilni plaučiai ilgesio...
O snaigės krenta
ir visa gula žemėn.
Bet juk taip
liūdesys nepradingsta,
vis supasi, leidžias žemyn,
sluoksnis po sluoksnio auga,
didėja, užsimiršta...
Kas gi bus pavasarį,
kai sniegas ištirps?
Kai visa, kas po sniegu,
pasirodys
bundančios saulės spinduliuose?..
Noriu užmigt,
ir nepabusti tol,
kol alyvų kvapas,
išsklaidęs liūdesį, pažadins
mane.
Ir po žiemos
ateina pavasaris...