dar nespėjai nubusti
o žodžiai išsiritę spinduliu
šildo atmintį apelsininiu aitrumu
nuklodami gomurį
dar nespėjai ištarti
ir lūpos užspaustos
it akys pilkąją
mirties angelo valandą
saugiau nebūna
gal tik viduržiemy
giliai įsirausus į pūgą
kai nieko be jos negirdi
tyliau tik vaikas
mažais delnais plaštakę
sulaiko be troškimų
ar baimės - su nuostaba
žiūriu į tave nenubudusį
o žodžiai perisi spinduliais
ritasi nuo pirštų galų
ir teka į dieną
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-02-06 23:29:35
anamcara,- kokiais akimirksniais pasaulis turtėtų be Jūsų...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2011-02-06 16:14:03
labai gerai
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-02-06 15:55:28
Ypač patiko ta vieta apie vaiką ir plaštakę.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2011-02-06 13:16:01
:)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-02-06 12:58:24
Koks švelnus tas žiūrėjimas į nenubudusį...
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-02-06 11:36:19
jaukus.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-02-06 10:33:23
och, koks gyvas ir gaivus anamcaros stilius , truputuką pavydu :)
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2011-02-06 09:26:03
Stilius lyg ir kitoks, nei įprasta, kūrinys labai geras ir stiprus
Anonimas
Sukurta: 2011-02-06 09:15:41
Svaiginantis nubudimas. o žodžiai išsiritę spinduliu šildo atmintį...
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-02-06 08:59:47
Taip, kartais taip būna - gražus pastebėjimas :)