dar nespėjai nubusti
o žodžiai išsiritę spinduliu
šildo atmintį apelsininiu aitrumu
nuklodami gomurį
dar nespėjai ištarti
ir lūpos užspaustos
it akys pilkąją
mirties angelo valandą
saugiau nebūna
gal tik viduržiemy
giliai įsirausus į pūgą
kai nieko be jos negirdi
tyliau tik vaikas
mažais delnais plaštakę
sulaiko be troškimų
ar baimės - su nuostaba
žiūriu į tave nenubudusį
o žodžiai perisi spinduliais
ritasi nuo pirštų galų
ir teka į dieną