Iš anapus susirenka vienkiemiai ir jų medžiai:
liepos, klevai – arčiau kiemo, eglės rikiuojasi liūdna vorele.
Braškėdami į ąžuolus sukrenta gandrų lizdai,
dairos jaunamarčių, lopšių – naujai išskobtų ir senų, iš palėpių.
Nuo Viešpaties sosto papėdės sužiūra jaunimas:
kur mano dviratis už penkis litus, uždirbtus prie plytų degimo?
Kur mergina, iš būrio viena, kartu
vakaruodavom,
tik dabar pajutau jos atvirą spindintį žvilgsnį.
– – – Vienkiemių šviesūs vaikai pasitinka ir kviečia užeiti,
kol nepradingo vakaro šilkas, vingiorykščių gelsvi žiburiai neužgeso
prie ištiesintos Šetekšnos. Aplenkę mane puse amžiaus,
siunčia savo mintis, kurias išrašau toldama nuo mokyklos
(jos vietoj pavasarį žydi buvusios gėlės),
mergina spindinčiom rankom jas siuvinėja ant drobės,
kabina virš lovos. Kvepia šviežiu medžiu.
Vynas
2011-02-04 22:46:07
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-02-05 10:56:09
Vienkiemių šviesūs vaikai... spindintis atvirumas... vakaro šilku... atvilnija praeities paveikslai, su ilgesiu tai, kas gražiausia; prisiminimas tradicijos ir gaivina, ir tarsi tęsiamas, bet naujai... įvertinant. Paskutinės eilutės tai ypač paryškina. Kvepia šviežiu medžiu. > koks platus vaizdinys...
Skalsiai vaizdus pasakojimas, santūriai lyriška nuotaika jame, kaip visada, žavi.
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2011-02-05 08:20:48
Šviesios nostalgijos kupinas...
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2011-02-05 08:03:52
Apima nuostabus jausmas.Kažkoks laisvės,gamtos...
Vartotojas (-a): urte03
Sukurta: 2011-02-04 23:48:28
pritariu laumelei
Anonimas
Sukurta: 2011-02-04 23:43:50
Žaviuosi visutėliu. Šviežio medžio kvapas įsigeria :(
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-02-04 23:30:18
Kodėl Eglės LIŪDNA vorele? (nežinau kodėl pas jus taip jums matosi? bet tas LIŪDNA užkliuvo individualiai, nes turėjo vieni pažįstami vienkiemį - namą.) kai ten nuvažiuodavau, miegodavau, gal valandą, gal dvi, o šiaip kaip išprotėjusi (kaimiečių akimis, bet jų nebuvo, tik už trijų kilometrų kaimas) pranaktinėdavau laukia, prie laužo, ten ir pamiegodavau; kiek akys aprėpia - dangus žvaigždėtas, iki pat horizonto. Jie abu buvo žmonės iš miesto, tapė paveikslus, turėjo vaikus, ir visos nuotaikos tokios - yra tas laukimas žmonių, bet neaktyvus, toks pasiilgimas kada atvažiuoja žmonės, nes vienkiemis. Bet nieko liūdno, na gal - žiemą, kada kelius užpusto, arba kada vaikai pradeda eiti į mokyklą, reik kraustytis į miestą tada. Tai va tas Liūdnos eglės vorele (jų ten buvo, apie sodybą, kaip užuovėja, nes vėjai nuo marių pareidavo, ogo kokie, rudenį.
Gražu; taip ir būna; tik be liūdnų eglių. su tokiom Čiurlioniškom; Vienkiemių vaikai.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-02-04 22:54:21
:) praeities sapnai vienkiemiuos miega