Iš anapus susirenka vienkiemiai ir jų medžiai:
liepos, klevai – arčiau kiemo, eglės rikiuojasi liūdna vorele.
Braškėdami į ąžuolus sukrenta gandrų lizdai,
dairos jaunamarčių, lopšių – naujai išskobtų ir senų, iš palėpių.
Nuo Viešpaties sosto papėdės sužiūra jaunimas:
kur mano dviratis už penkis litus, uždirbtus prie plytų degimo?
Kur mergina, iš būrio viena, kartu vakaruodavom,
tik dabar pajutau jos atvirą spindintį žvilgsnį.
– – – Vienkiemių šviesūs vaikai  pasitinka ir kviečia užeiti,
kol nepradingo vakaro šilkas, vingiorykščių gelsvi žiburiai neužgeso
prie ištiesintos Šetekšnos. Aplenkę mane puse amžiaus,
siunčia savo mintis, kurias išrašau toldama nuo mokyklos
(jos vietoj pavasarį žydi buvusios gėlės),
mergina spindinčiom rankom jas siuvinėja ant drobės,
kabina virš lovos. Kvepia šviežiu medžiu.