Bevardis:
Sakai, jog nori, kad pasuptų kas?
Gal kam ir keista, bet ne man
Ne vieną jau supau
Ne vieną supsiu dar.
Na, o Eilėraštis, sakyčiau,
Kad nenuovokus -
Nežino, kaip atrodo traukinys
O jau girdžiu;
„A -ūūū! a -ūūū!
Tau sekasi, žmogau.“

Aš:
Bet tai ne jis,  tai aš.
Dar vis manau, kad gal sustos.
Eilėraštis man nieko nepasakė
Nepasiskundė net,
Kodėl tokia dalia
Ištiko būtent jį.
Nors – ar DALIA,
Jei pats save aukot sumanė?
Esą, jam gi lengviau
Į traukinį ateiti
Ir pasilikti taip
Lyg jo nebūtų čia.
Tai dvasios ištikimas vyras -
Ir bėdoje su jais
Žinai, kad neišduos
Kaip priesaika pati,
O ne tasai, kuris prisiekia ja.

Bevardis:
Ne ginčytis čia atėjau -
Bet nežinau, ką gali jis
Kalbėti apie traukinį
Ar net vagoną jo,
Jei net kupe paklysta kaip miške.
Paklauski, pro kurias duris
Atėjo tavo palydovas
Ir atidžiai klausyk žinodamas,
Kad durų grįžt atgal nėra.
Ir pats, beje,
Savęs nelepinki lopšiu.
Tačiau bent truputį ir jis teisus -
Eilėraščiui lengviau
Nei varnui Goliui ar Vidiniui.
Tačiau ar nemanai,
Kad jis tau pasakys  
Ko atėjau ir net tikiuos
Kažką  surasti sau gražaus
Ir tavo, Pranai, lemtyje?
O Pranuciu tavęs nepavadinsiu.
Manau - kiti taip pat:
Žaidimai baigėsi,
Šiam traukinyj
Net lopšyje žaislų nebūna.

Aš:
Betgi erdvės kiek čia!
Netgi daigiau, negu gyvenime,
Kurį kartu su Šklėriais gyvenau.
Net pamanau,
Kad nykstant kūnui
Daugėja dvasioje dangaus.
Tačiau ar man kalbėti,
Jei matai geriau
Ir jau nerūpi,
Kad sustotų traukinys.  

Bevardis:
Aš pasakų labai nemėgstu,
Bet nuostabu man tai
Kuomet į  atmintį įėjus
Dažnai net nežinau
Kokie likimai guodžia, šildo, peršti -
Čia privalai gyventi kito lemtimi
Ir ypatingai gal
Kuomet tas KITAS dar lopšy...
O taip, erdvės čia daug,
Bet protas dar kuprotas.
Ir nepabuvęs traukiny
Dažnai savęs suprast nemoka.
Eilėraštis ateis, išeis
Jam kelio sienom neužversi,
Bet pats turėtume žinot gerai -
Tavo būtis jau keičiasi -
Net ir sustojęs traukinys
Į Šklėrius durų neatvers.
Tai ar  bereikia laukt ir šaukt:
„A – ūūū!... a –ūūū!...
Tau sekasi, žmogau“
(Manau, kad bus daugiau)