Oi, kaip čia silpnai. Dienoraštis. Ten ir perkeliu.

" Tai išeik, nes jos tau, jos kaip tu –
pagaliau aš alpstu!
vienkartinės…" - kas čia per? :D Atleisk, bet ši vieta atrodo kaip tikras balaganas. Pakartojimai kūriny išdėlioti visai gerose vietose, bet tik tiek (ritmas ne vienoj vietoj išsitaško), o ir visa kita primena standartinius keturiolikmečių rašinėjimus apie jausmus.

durys drebulinės - šitoj vietoj kažkaip ritmas stringa, o šiaip geras darbas

Jūsų lyrinis herojus trokšta savižudžių, įvykių, kraujo, ar kaip. Na rūpestis jo, be motyvo;
kiekvienas miega lovoje ( o kur randasi - jis,kol kūnas lovoje?) tai gi... Net vyras ir žmona - miega vienoje lovoje, valgo prie vieno stalo, riekia vieną kepalą duonos, bet sapnuoja savo sapnus...") visi mirs - kas gimė, ne todėl kad užtrokš, o dėl to - kad gimė, o jau kas kame - kiekvienas savo sapne...
tai gi, jūsų lyrinis herojus, ( skaitai skaitai - ir susidaro toks vaizdas ), kad jis yra alkanas, jį jau kamuoja alkis kokių nors pagreitintų mirčių - gal savižudžių, teroro aktų, ar masinių (kai automašinos sulipa viena ant kitos) kruvinų avarijų, ir panašiai... ir jis, to savo alkio pagautas, lyg bando kažką išprovokuoti, putojasi, lyg labai alkanas... (o gal jis žurnaliūga - jam reikia sensacijų, ir jis provokuoja įvykius: "na?..") ne koks kūrinėlis, bet interpretacijoms pasiduodantis. Toks švokščiantis kūrinėlis. Jį tikriausiai reikia skaityti šnypščiant - toks juokingas, bet skaityti (kuriant lyrinio herojaus paveikslą aktoriui) reiktų švokščiant. taip maždaug: "Tu UŽŠŠŠŠžtrokkkŠiiii. šiame kambarį..."