Tu užtrokši šitam kambary,
kur be proto tvanku,
kur ant sienų
kondensuojas jausmai ne kitų –
vien tik mūsų
begėdiškų sielų.
Tu užtrokši šitam kambary,
kur tiek kartų uždusę mylėjom,
nei naktų, nei rytų ligi galo
nesulaukę -
nelaukę -
tylėjom.
Tu užtrokši šitam kambary –
nėr langų, tik
durys drebulinės.
Tai išeik, nes jos tau, jos kaip tu –
                            pagaliau aš alpstu!
vienkartinės…