Kažkada gal išeisim iš šitų namų bundant rytui,
Kai per vidurį sapno kranksės juodumu aklos durys,
Nesuplėšysim laiko, nesmulkinsim žodžių, kad lytų,
Tik žinosim, kad nieko seniai be savęs nebeturim.
Liks tušti kambariai, tuščios sielos ir delno geldelės,
Mūsų akys perštės į tamsos prisisunkusį miestą,
Taip lėtai, taip lėtai slinksim vienas pro kitą, pro šalį,
Nebebus kam daugiau iš pusiaukelės mūsų pakviesti.
Neskaudės ir nedilgčios, kai pėdomis kelią skalausim,
Į tirštėjantį rūką, į savo likimą sutemusį,
Mes tylėsim, seniai savo viešpaties visko paklausėm,
Ir tylėdami taip kažkada mes išeisim iš žemės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2011-02-04 17:17:08
Įdomus:))
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-02-03 23:39:43
liuks darbas, šaunuolė autorė, išpasakyta jautriai, išlaukta ir išeita.
delno geldelės :)
Anonimas
Sukurta: 2011-02-03 16:28:26
man paskutinė eilutė pačiom įvairiausiom prasmėm nesuskamba. Bendra nuotaika - pagavi, o už šitą : nesmulkinsim žodžių, kad lytų, - pagirti maža.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-03 12:21:07
nepriekaištingas
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-03 12:01:17
Pritariu Barabui, puikus darbas.Tik toks skausmingas...Priglaudžiu
Vartotojas (-a): kaktusiukas
Sukurta: 2011-02-03 10:59:58
Labai labai patiko...Jums leidus,aš glaudžiu prie mėgstamiausių
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2011-02-03 10:10:26
puikus darbas
nuo iki
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2011-02-03 10:03:43
Geras,patiko.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-02-03 09:19:43
Gilus ir prasmingas kalbėjimas, patiko.