Kažkada gal išeisim iš šitų namų bundant rytui,
Kai per vidurį sapno kranksės juodumu aklos durys,
Nesuplėšysim laiko, nesmulkinsim žodžių, kad lytų,
Tik žinosim, kad nieko seniai be savęs nebeturim.

Liks tušti kambariai, tuščios sielos ir delno geldelės,
Mūsų akys perštės į tamsos prisisunkusį miestą,
Taip lėtai, taip lėtai slinksim vienas pro kitą, pro šalį,
Nebebus kam daugiau iš pusiaukelės mūsų pakviesti.

Neskaudės ir nedilgčios, kai pėdomis kelią skalausim,
Į tirštėjantį rūką, į savo likimą sutemusį,
Mes tylėsim, seniai savo viešpaties visko paklausėm,
Ir tylėdami taip kažkada mes išeisim iš žemės.