Dabar jau vėju pūski į mane,
Bet aš vis tiek šalia paliksiu.
Jei nori- še!
Net sonetus
It scenoje jausmingai paskaitysiu:
“Kai laikrodis man skelbia, jog diena
Nejučiomis nakties bedugnėn rieda,
Kai juodus plaukus nuberia šerkšna...“
Bet... o!
Kodėl taip skaudžiai žiūri į mane?
Ar kas nepaprasto čia atsitiko?
O drauge Viljamai,
Šioje lemtyj nebūna išimčių -
Esu tik lašas lietuje audros,
Bet pažiūrėki, kaip naktyj šviesu,
Kai dangų braižo ugnimi žaibai.
O ir  lietus... - kodėl?
Galbūt į sėją skuba pas sėjėją,
Kad žemėje žolė žalia
Keliu mane žaliai
Dar ir per rudenį lydėtų...
Bet nežiūrėk taip skaudžiai į mane
Ir žodžių iš dainos nemeskim.
Einu pašvilpaudamas
Tartum suvalkietis lygumų,
Aukšti kalnai po kojomis nudyla
Ir akyse taip šventa, taip gražu...
Man gera būt savo laike,
Sugerti į krūtinę rudenį,
Šalom apspengusią jo tylą
Ir nežinoti ar tikiu dar kuo
Ar jau - nebe.
Aptingau ir aną pašaukt Dievu:
- Kodėl, Aukščiausias, negirdi manęs,
Kai baigėsi sėja?