Santrauka:
Stebint mažus džiaugsmus
Skamba varpai. Važiuoja greitoji. Mintys sustoja ties akimirka. Po kiek laiko užgimsta tyla. "Ne, tai melas", - taria laiko širdis. Tik tak, tik tak. Rodyklės švytuoja taku. Gyvybės gysla tvinksi. Nors kasdien į ją smelkias mirtis. Iškvėpę gyvastį paskutiniai, rudi tarsi rūdys, lapai palaimingai supasi vasario vėjyje. Girdisi valomo sniego paskutinės aimanos. Šv. Petras ir Povilas degina šventas žvakes. O pabudę varpai vis skamba, vis kviečia. Greitosios nebesigirdi. Bet ar tai reiškia, kad artimam nebeskauda? Mintys sustoja. Tik laikrodžio širdis nepavargstančiai plaka. Turbūt amžinybę. Tik tak, tik tak... Nesibaigiantis takas. Tik...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2011-02-03 10:56:31
Kapoti sakiniai tą raminimą skaldo į gabalus. Minčių etiudas, mano nuomonme, turėtų būti plaukiantis, juk ne veltui pavadintas etiudu.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-02-02 22:58:04
vienas zirzimas tas (tiktas) tame tekste jūsų, ir jis bereikalingas, juk tai nesukuria laiko judesio, o mintį kurios tikriausiai ir nėra, išbalansuoja, но я рада за вас. птшите
Anonimas
Sukurta: 2011-02-02 22:49:47
Nesibaigiantis takas.
žavi - tik tak,