Skamba varpai. Važiuoja greitoji. Mintys sustoja ties akimirka. Po kiek laiko užgimsta tyla. "Ne, tai melas", - taria laiko širdis. Tik tak, tik tak. Rodyklės švytuoja taku. Gyvybės gysla tvinksi. Nors kasdien į ją smelkias mirtis. Iškvėpę gyvastį paskutiniai, rudi tarsi rūdys, lapai palaimingai supasi vasario vėjyje. Girdisi valomo sniego paskutinės aimanos. Šv. Petras ir Povilas degina šventas žvakes. O pabudę varpai vis skamba, vis kviečia. Greitosios nebesigirdi. Bet ar tai reiškia, kad artimam nebeskauda? Mintys sustoja. Tik laikrodžio širdis nepavargstančiai plaka. Turbūt amžinybę. Tik tak, tik tak... Nesibaigiantis takas. Tik...