Pasirinktas rūbas
Nesaugo nuo vėjų,
O skonis aitrumo – klaidų.
Dundės traukinys, laiko tvinksniai
Tik vėlei – nuo bėgių
Pabėgt negaliu...
Nuo saldumo šleikštu –
Pasakysiu suraukus lūpytes...
Ir vėl gausiu kupron –
Kraujo, ašarų klanas – vaipysis,
Tas saldžiarūgštis žvilgsnis –
Ar daug?
Kraujo skonis primins ir kliedėsiu,
Kol naktis strigs gerklėj.
Skausmą seksiu,
Kaip pasaką klaikią,
Iš to sapno – senos praeities.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-02-05 12:18:29
Pilnas kartėlio kūrinys, greičiausiai emocijos ir lemia tai, kad daug minties šuolių, temos pradėjimo ir pametimo, nepratęsimo ir sugrįžimo vėliau. Neišbaigtas darbas. O lūpytės visiškai netinka šiame darbe, bent jau man taip pasirodė.
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2011-02-02 19:02:32
striginėja eilėraščio ritmika
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-02 17:57:04
Giliai išgyventi jausmai, lydintys visą gyvenimą.Nuoširdus ir jausmingas.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-02-02 15:27:54
Praeities slogutis kartais stipresnis už dabarties laimę. Neleiskim jam įsigalėti.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-02 13:35:06
Labai gilios, sakyčiau "išgyventos" eilės...