Vertikalūs sodai
jų tunelis
lyg gaubtas vyšnių šakelių
virš galvos
aplink būtį
žiedai
kauliukai ir sirupas
malonumo juosiantys
birūs karoliukai
šiugžda po kojom
sudriskusių uždangų
ant smilgų perverti
džiūsta lyg ašaros
ryškūs boružių sparneliai
drugiais ir naktinėm plevėsom
į gyvąjį kambarį
kur sienos ir lubos
žemės plaukuotos galvos rugiais
kur lyg šukos įremtos
sieninės kopėčios
vilioja užlipt
ir nuraškyti raudonus perlus
nuo palubės styrančio obelies skverno
ir lyg dulkės
tik gieda
paukščių būriai į lapotas paunksnes
kur vėjas piemuo jų melodijas gaino
o į mane
įsismelkia egzistencinis noras
ant horizontinio juodžemio grumsto
pragysti nežemiška palaima.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-02-01 16:32:39
būtis, egzistencinis noras, nežemiška palaima - trys banginiai, kurie šį jaukų tekstą paverčia perdėtai pretenzingu ir atima iš jo egzistencinę prasmę... Gaila. Medinio smųtkelio niekas nepuošia briliantais. Kartais reikia to nepamiršti.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-01 15:03:05
Yra čia labai daug gražumų, bet. Tvarkos trūksta. Net įvaizdžių pabėrimas turėtų būti sustyguotas.
Esate gerame kelyje.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2011-02-01 12:44:16
vertikalumas kaip dvasinis pakilimas ... taip
Anonimas
Sukurta: 2011-02-01 12:06:18
Na jei sodai ne vertikalūs, tai jau bus malkos :D