Vertikalūs sodai
jų tunelis
lyg gaubtas vyšnių šakelių
virš galvos
aplink būtį
žiedai
kauliukai ir sirupas
malonumo juosiantys
birūs karoliukai
šiugžda po kojom
sudriskusių uždangų
ant smilgų perverti
džiūsta lyg ašaros
ryškūs boružių sparneliai
drugiais ir naktinėm plevėsom
į gyvąjį kambarį
kur sienos ir lubos
žemės plaukuotos galvos rugiais
kur lyg šukos įremtos
sieninės kopėčios
vilioja užlipt
ir nuraškyti raudonus perlus
nuo palubės styrančio obelies skverno
ir lyg dulkės
tik gieda
paukščių būriai į lapotas paunksnes
kur vėjas piemuo jų melodijas gaino
o į mane
įsismelkia egzistencinis noras
ant horizontinio juodžemio grumsto
pragysti nežemiška palaima.