tos akimirkos trapios
ant vieškelių miego
pilnos dundesio ratų
žarijų dangaus
pilnos kuždesio balto
dudenimo bėgių
apšarmoję svajonėm
pirmykščio kandaus
švento vakaro
krintant sparnams nukapotiems
mano rankos
ant tavo akių - nematai
bėga dienos pro šalį
ledinės spalvotos
ir kaip medžiai užauga
rytojų vaikai
tos akimirkos trapios
tylos pasiilgę
kai suspaudi kaip gyvastį
saujoj laikai
ir beprotiškai klykiančiais
demonais sninga
ir užmiega tik rytą
mirties angelai
tu sugundei mane
nusidėti pravirkti
ir užmerkęs akis
sudainuot nebandei
nei maldų anei mantrų
tik širdį nugirdei
kelio troškuliu
amžinu bučiniu EIK
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-02-05 12:12:37
nueinama iki tos pabaigos vis keliant įtampą ir susidomėjimą.
labiausiai patiko atskiri žodžių deriniai, kartais tokie paprasti, bet netikėti ir gražūs gražūs, tarkim rytojų vaikai
Anonimas
Sukurta: 2011-02-01 18:40:14
Atviras. Iš tikrųjų, parašyti eiles mylimam žmogui (nesvarbu, tėvui, mamai, broliui/sesei, draugui/ei ar vaikinui/merginai) yra labai sunku. Viena yra rašyti sau ir reikšti savo emocijas, ir visai kas kita reikšti jausmus, pastabas, atsiminimus artimui, kai žinai, kad Ji/s gali tai perskaityti. Bet tikrasis menas yra padaryti tai tobulai. Eilėse pilna paslaptingumo ir tik tiems dviems žmogeliams aiškių dalykų, kurių kiti nesupranta. Taigi, eilinį sykį nuostabus darbas. Labai džiaugiuosi dėl to. Juk vis dėlto, menas. ;]]
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-02-01 00:17:42
Stiprus lyrizmas. Esu matęs gerokai didesnio /kičo/ pas žymesnius poetus, taip, kad, nereikia lia-lia...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-01-31 23:31:47
man tai jis labai juokingas (melodingas kalbėjimas) tačiau panašiau į melodingą balastą. o jau pavadinimas, kaip "neikėta ir graudi"; ne koks anamacara šis jūsų, kičiškas.