tos akimirkos trapios
ant vieškelių miego

pilnos dundesio ratų
žarijų dangaus

pilnos kuždesio balto
dudenimo bėgių

apšarmoję svajonėm
pirmykščio kandaus

švento vakaro
krintant sparnams nukapotiems

mano rankos
ant tavo akių - nematai

bėga dienos pro šalį
ledinės spalvotos

ir kaip medžiai užauga
rytojų vaikai

tos akimirkos trapios
tylos pasiilgę

kai suspaudi kaip gyvastį
saujoj laikai

ir beprotiškai klykiančiais
demonais sninga

ir užmiega tik rytą
mirties angelai

tu sugundei mane
nusidėti pravirkti

ir užmerkęs akis
sudainuot nebandei

nei maldų anei mantrų
tik širdį nugirdei

kelio troškuliu
amžinu bučiniu EIK