Atmink, bičiuli

                             Su Šekspyru - 34

Ne, ne!
Tavęs aplenkti negaliu,
Jau įnykau prie bendro mūsų darbo -
Kai tu skaitai,
Net jei tyliu
Jaučiu darbymetį ir žodį gaudau,
Kuris net ir ant delno
Pasėtas augt kaip sodo obelis,
Bet šiuos žodžius...
Atmink, bičiuli,
Kaip rąstą iš akies imu:
\"Kas nuskriaustas yra gamtos aklos
Lai, ženklo nepalikęs, žemėn grįžta.\".

Tu- ką?
Išties manai - gamta akla?
Ir net, kad gal vienintelė kalta,
Jeigu skaudi bėda
Ištinka žemės žmogų?
Šįkart į chorą neateisiu pagiedoti tau.
Aš vis dėlto ne veido bruožus jo,
O sielą dangišką matu –
Ne kūnas žmogų žmogumi augina.
Šekspyrai, ir tavęs turbūt šalia manęs nebūtų,
Jeigu ne dvasios išgiedota lyra.
Kažkaip negera.
Net pikta, Viljamai – žmogau,
Ir tavo liaupsės man padėti jau negali:
\"O tu gavai tiek dovanų iš jos!
Tačiau pagausint jas tau trūksta ryžto\".

O obelie, kuri sode -
Žinau, kad niekuomet jauna nebūsi,
Bet, mano siela, neapleiski jos-
Tegu kad ir ant delno auga,
Pilna gyvenimo ir išminties.
Sutūpę  paukščiai supa jos tuščias šakas -
Sena ir nei žiedų, nei obuolių
Jau niekuomet nebus...