Santrauka:
Kaip ir kiekvienas iš mūsų,aš turiu savo antrąjį aš.Manyje,kaip mėnulio pilnaty,dažnai Kainas su Abeliu grumias.Būna,kad viskas nurimsta ir sieloj pasilieka tuštuma.Vieną tuštumos minutę ir gimė šios eilės...
Kažkodėl negaliu pabėgt
Nuo savęs,lyg nuo griūvančio tilto
Niekada nepakeisi upės srovės
Kad ir kiek į ją smėlio supiltum.
Lyg nugludintas laiko tėkmės
Akmenėlis ant upės dugno
Negaliu.Negaliu prakalbėt
O kiek daug pasakyti rūpi.
Kažkodėl negaliu suvokt
Ar išaugau aš iš vaikystės,
Ar jau vėl į ją sugrįžtu
Sentimentais per laiko smiltis.
Kiek tų užtvankų sau pastačiau-
Jas sugriovė vėjai ir lietūs
Kad stipresnė už vėją esu
Dar bandau.Vis bandau įtikėti.
Kažkodėl negaliu patikėt
Kad pasauly ir man užtenka vietos
Kad jausmus,išgyventus širdim
Kiekvienam savaip likimas išmėto.
Tai kodėl negaliu mylėt
Nežinau.Bet žinoti noriu
Tik nesiųski šiandien,o Dangau
Mano sielon neprašytų giedorių...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-30 23:04:50
Gerai išdėstytos mintys, nutekėjo jausmų upeliu.Tik skyryba- tai nežinau.Jei dedami taškai, reikėtų ir kitų skyrybos ženklų.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-30 22:37:11
Paskutinis posmas itin raiškus.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-01-30 19:39:00
jausmų upeliu, per tiesos žolynus...patiko... :)
Anonimas
Sukurta: 2011-01-30 19:08:59
Ką jau ką, o jausmus sudaboti visada sunku.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-01-30 17:32:26
Gal todėl, kad su spygliais? :)
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2011-01-30 16:15:59
Kaip blestantis lauzas.itaigus.gyvas.tikras.del techniniu detaliu pritarsiu Spilgutei. Sekmes?