Kažkodėl negaliu pabėgt
Nuo savęs,lyg nuo griūvančio tilto
Niekada nepakeisi upės srovės
Kad ir kiek į ją smėlio supiltum.

Lyg nugludintas laiko tėkmės
Akmenėlis ant upės dugno
Negaliu.Negaliu prakalbėt
O kiek daug pasakyti rūpi.

Kažkodėl negaliu suvokt
Ar išaugau aš iš vaikystės,
Ar jau vėl į ją sugrįžtu
Sentimentais per laiko smiltis.

Kiek tų užtvankų sau pastačiau-
Jas sugriovė vėjai ir lietūs
Kad stipresnė už vėją esu
Dar bandau.Vis bandau įtikėti.

Kažkodėl negaliu patikėt
Kad pasauly ir man  užtenka vietos
Kad jausmus,išgyventus širdim
Kiekvienam savaip likimas išmėto.

Tai kodėl negaliu mylėt
Nežinau.Bet žinoti noriu
Tik nesiųski šiandien,o Dangau
Mano sielon neprašytų giedorių...