Išsidalinam bučinius per pūgą,
Ištirpstam snieginoj spalvų paletėj,
Vėluoja laikrodžiai, o laikas skuba,
Išeinam vieniši ir nemylėti.
Išeinam nuotrupom pasėję lemtį,
Užlopę pėdsakus į netikrumą,
Žiema jau griežia paskutinį dantį
Ir purto merdėjantį kūną.
O siela neišmoksta amžinybės,
Kaip jausmas neprisiverčia tylėti.
...per visą žiemą praradimais snigo,
Sugrįžom vieniši ir nemylėti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-11-02 22:01:55
Paskutinė eilutė privertė skaityti dar kartą.
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2011-01-31 21:54:47
Toks žiemiškas, bet kartu ir labai gyvas eilėraštis....... sužavėjo šis kontrastas :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-30 22:53:31
Vėluoja laikrodžiai, o laikas skuba...Tiesiog uždainavau...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-01-30 20:14:37
bai patiko...net susidainavo :) ...,,Kaip jausmas neprisiverčia tylėti", priglausiu
Anonimas
Sukurta: 2011-01-30 19:40:18
Vėluoja laikrodžiai, o laikas skuba,
Anonimas
Sukurta: 2011-01-30 17:37:15
Tiesiog patiko patiko. Ačiū.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-01-30 17:27:25
Puiku.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2011-01-30 16:27:37
Suzavejote!apsvaigau tobula derme,vientisa jausena ir subtiliu taurumu.