Laufota. Iš kur tas žodis? Prisiminimų nuotrupos susiplakė į vientisą nesuvokiamą gniužulą. Iš jo sąmonės paviršių išplaukė tik šis pavadinimas.Pavadinimas? Taip. Šiuo vardu kažkas pakrikštijo košmariškų reginių grandinę, kurioje nepalioviau suktis...
Sėdžiu ant balkšvos jūros pakrantės, tarsi laukčiau pats savęs, o laikas nugarmėjo amžinybėn. Apėmė jausmas, lyg būčiau Palangoje: virš galvos plytėjo  mėlynas dangus, o jūra putojo it Baltija. Už smėlio kopų augo pušys. Trūko tik žmonių ir Saulės (jos nesimatė, nors dangus buvo šviesus kaip dieną).
Gal šie vaizdai tik vizija? Jei taip, sakyčiau, vykusi. Nuo jūros dvelkė sūri vėsuma. Krantas maloniai šildė kūną. Regėjau vaiskų dangų ir balzganą smėlį, girdėjau bangų mūšą ir stebėjau savo senamadišką laikrodį, tiesa,  besielgiantį tarsi sapne: valandų rodyklę sukosi tarsi vijurkas, o sekundžių – net nesimatė! Pagaliau išvydau ir kažkokį judantį padarą, nuropojusį nuo  artimiausios kopos. Jis priminė pilkšvą kirminą, skendintį keistoje migloje. Bet netrukus šliužą gaubusi migla praplyšo. Atrodo, viskas realu. Dar tikroviškiau girdėjosi sutvėrimo šnopavimas. Sunerimau: kirminas savo milžiniškomis akimis tyrinėjo mane, gal mąste – valgomas aš ar ne.
Lengviau atsikvėpiau, kai padaras pūkštelėjo jūron. Staiga savo išvargusioje galvoje pajutau tiesiog nepakeliamą skausmą. Tarsi kas mėgintų išgręžti smegenyse skylę. Tas skausmas pasirodė toks aštrus, kad  nejučia susigriebiau už plaukų. Apčiuopiau... įkaltą vinį! Lipnus kraujas tekėjo per plaukus ir skruostus. Sukaupęs visą drąsą pamėginau tą “daigą” išrauti, bet tą pačią akimirką netekau sąmonės.

Atplėšęs akis pajutau jūros vėsą. O viešpatie! Nejau esu dar gyvas? Paliečiau viršugalvį. Tikėjausi ten aptikti styrančią vinį, tačiau, mano nuostabai, jos ten  nebebuvo. Glosčiau plaukus, bet nepajutau jokio dilgtelėjimo, neapčiuopiau ir sukrešėjusio kraujo. Gal sapnuoju? O gal man prisisapnavo ankstesni vaizdai?
Į  savo laikrodį nebekreipiau dėmesio. Šis pasaulis nepripažino laiko. Atsistojęs net nežvilgtelėjau į dangų, kuriame, kaip jau buvau patyręs, nespindėjo joks šviesulys. Nutariau palikti pajūrį ir eiti tolyn nuojo, tikėdamasis išvengti naujų nemalonių įspūdžių.
Vos spėjęs peržengti  kopas išvydau mažų trobelių miestą. Lyg Disneilendą. Jame vaikščiojo mažyčiai žmogeliukai, primenantys pasakų trolius. Tik būtybės buvo mažesnės ir, atrodo, protingesnės. O viena siaurute gatvele slinko garinis omnibusas. Pūškuojantis  jo katilas vertė tirštus dūmus. Iš vienos trobelės, didesnės už kitas, išsirito nemažas muškietomis ir kardais ginkluotas būrys. Atrodo,  visi pastebėjo nematytą padarą, tai yra mane.
Skubėjau pasislėpti medžių tankmėje, bet greitai supratau, kad augalai man yra per žemi. Tuomet  pasukau  atgal prie jūros, tačiau, mano nelaimei, ten jos nebebuvo. Slidžiu ir drėgnu dugnu ropojo geležimi kaustytas roplys. Jis kėlė tikrą gamyklos triukšmą: cypė, džeržgė, bildėjo.
Neturėjau jokio ginklo. Galėjau pasigirti tik diržu su sagtimi O drakoną primenantis  sutvėrimas be paliovos artėjo. Smukau į kairę. Bet ten išgirdau aidint šūvius. Mažytės kulkos susmigo į drabužius ir nuogas rankas. Vos nesuklikau iš skausmo. Ėmė sunktis kraujas. Pamačiau tarp mažų medžių paslėptas miniatiūrines patrankėles. Driokstelėjo salvė. Vienas atšvilpęs sviedinys sutrupino dešinės kojos kelį ir aš suklupau. Iš nevilties jau ketinau surikti: “ Nešaukit!” Bet slopstantis balsas ištirpo velnioniškame triukšme.
Išsitiesiau ant žemės. Netrukus išvydau manęs link lekiančius ginkluotus trolius. Vėl pasipylė kulkos, bet jų papliūpa staiga nutrūko. Tarp medžių pasirodė ugnimi alsuojanti drakono galva. Užpuolikai išsilakstė. Apimtas  nevilties laukiau paskutiniosios...
Drakonas nebuvo toks milžiniškas, kaip iš pradžių pasirodė. Geležinis padaras prilygo tik... nedideliam šuniui. Galop suvokiau, jog tai viso labo  geležinis šuo. Sutvėrimas prisiartino ir ėmė laižyti kulkų bei sviedinių  išdraskytas žaizdas. Vėl atgijęs aštrus skausmas privertė keturkojį vyti šalin, nors  iš pradžių pasigailėjau tai padaręs. Nubėgus šuniui pastebėjau nelemtų trolių galveles. Tie niekšai, matyt, atgavo drąsą ir greit apspito mane. Po mažą miškelį aidėjo jų keisti balsai:
-Heru an lū!
-Lut an stragors!
-Ea nool nat!
Keista, bet suvokiau tų šūksnių reikšmę:
-Jis išgelbėjo mus!
-Jis nuvijo stragorą!
-Pavojus praėjo!
Troliai keliaklūpsčiavo prieš mane ir atsiprašinėjo. Tai man sukėlė šypseną. Kai kas iš nykštukų sapaliojo, jog esu jų  garbinamo dievo Ramroto pasiuntinys. Būčiau nusijuokęs, jei ne kaustantis skausmas. Norėjau tuos padarus išvaikyti, bet susitvardžiau.
-Jūs negerai pasielgėte su manimi...
Daugiau pasakyti negalėjau nieko.

Mane gydė. Praslinko, ko gero, nemažai laiko, kol pasveikau. Kad Laufotoje nėra dienos ir nakties kaitos, tvirtai įsitikinau, bet priprasti prie to niekaip negalėjau. Troliai, išgirdę apie pasaulį, kuriame esama tamsos, labai nustebo ir prisiminė senas legendas, pasakojančias apie išnykusią Tamsą, apie kaitrius šviesulius, apie žemę kaustantį ledą...
Tie žmogučiai nepamiršo manęs dosniai apdovanoti. Už išgelbėjimą. Be to, buvau deramai maitinamas. Tačiau kartą nutariau išeiti. Tai išgirdę troliai nuliūdo Turėjau nedelsdamas iš čia kaip nors išsikrapštyti, tačiau nežinojau kaip. Šis pasaulis spėjo  jau gerokai įgristi. Jaučiausi vienišas – iki šiol nesutikau nė vieno žmogaus. Laiką (įdomu ar ilgai?) leidau nykštukų kompanijoje. Tiesa, kartą buvau susid9ūręs su barzdotomis, kur kas didesnėmis už trolį būtybėmis, kurios mano globėjus gaudė tinklais. Barzdočiai  buvo tikri kanibalai – pats regėjau, kaip kelis trolius gyvus surijo. Pasibaisėjau, visa tai matydamas. Suskubau ginti trolių. Užpuolikai, nors tebuvo man iki juosmens, neketino greitai  pasitraukti iš svetimos teritorijos. Tik mano ryžtas ir ūgis privertė juos dingti.
Dažnai sugrįždavau prie jūros. Tuščią jos duburį vėl buvo užliejęs sūrus jūros vanduo. Vos tik išgijau, nutariau joje išsimaudyti. Prieš būsimą kelionę. Troliai, išgirdę apie mano ketinimą, ėmė kone klykti:
-Nebrisk ten! Hiulona pagrobs! Tu ištirpsi joje!
Nelabai supratau, ką jie turi galvoje taip sakydami. Bet tąkart taip ir neišsimaudžiau.
Gyvendamas Laufotoje, domėjausi to pasaulio istorija ir ypač geografija. Sužinojau, kad nė vienas šio krašto gyventojas neplaukioja laivais. Pasak trolių vado Esineco, “vandenynai ir jūros yra gyvųjų kapas”. Ten, suvokiau, eina visi mirti, tad nedera kapų ramybės drumsti laivais. Dėl to trolių žinios apie savąjį pasaulį buvo itin skurdžios. Net mokyčiausias krašto gyventojas krašto gyventojas man sušuko:
-Argi nežinai, kad gyvename Terijaus žemėje, kurios forma primena Sinhalo kardą?
Nenorėjau ginčytis su tuo išminčiumi, tik paklausiau:
-Gal pasakytumėte, ar jūsų žemėje gyvena išmanantys dangų?
-Už miškų gyvena Ireto garbintojai. Kalnuose jie turi ilgus vamzdžius, jais stebi Gelmorą, - gavau atsakymą ir susiruošiau kelionėn, pažadėjęs nykštukams greitai grįžti.
Kelias nebuvo tolimas. Perėjau  juokingai nedidelį miškelį, perbridau porą upeliūkščių, aplenkiau kelis miniatiūrinius miestukus, nužingsniavau lygia pieva ir pasiekiau kalnų pašlaites. Tiesa, kalnų būta vis dėlto nemažų, tačiau observatoriją aptikau nesunkiai.
Kai prisiartinau, pro  mažytes pastato dureles išlindo pora driežus primenančių padarų., vos siekiančių mano kelius. Bijodamas išgąsdinti mažuosius mokslininkus, kuo tyliau tariau:
-Atėjau iš Anuhario žemės...
-Tu čelubų draugas? – drebančiu balsu paklausė vienas padarėlis.
-Aš tik jų globėjas,  - atsakiau.
-Ramroto pasiuntinys?
-Gal ir taip. Girdėjau, jūs išmanote dangų.
-Mes... truputį išmanome. Pro šlifuotus stiklus  matome Ushubą. Stebėjome Gelmoros pabaigą.
Gelmora, jau iš trolių išgirdau, yra šventas kosmoso pavadinimas.
-Tai gal žinote, ar kas nors oru skraido kaip paukščiai?
-Dievai neleidžia. Dangus yra šventas...
-Ar nėra buvę, kad kas nors išskristų į Gelmorą?
-Ne, - vos ne choru atsakė abu astronomai.
Ėmiau perprasti  visas keistybes: vieni bijo  jūros, kiti – dangaus,  o treti, ko gero, lyg kokie lamaistai garbina žemę ir neleidžia jos niekam dirbti. Velniop tas absurdiškas sapaliones! Prisiminiau Žemę, kurią, rodės, palikau prieš tūkstančius metų... Susikrimtęs grįžau pas trolius. Mane sutiko su keista muzika ir gausiomis vaišėmis. Valgydamas užsnūdau...

Prabudęs pajutau, kaip maudžiantį kūną spaudžia žemė. Dūsau – trūko oro, grumstai byrėjo tiesiai į gerklę. Nejau vėl staigmenos? Ėmiau lyg pašėlęs blaškytis, kol atsidūriau šviesoje. Pasirodė, jog tie niekšai mane buvo subadę mažomis ietimis ir apipylę geroku žemės sluoksniu. Netoliese išvydau klaikią pragaro pabaisą – milžinišką tamsią gyvatę, kuri, atrodo, nekantravo padaryti man galą. Savo dvišaku liežuviu ir plieniniais dantimis.
Prakeiktų trolių niekur nesimatė. Atsistoti nepajėgiau. Aplink jutau drėgmę jutau drėgmę, tad pamaniau, kad  būsiu smarkiai nukraujavęs. Tačiau buvo ne taip. Dabar manę supo jūra. Kairėje pastebėjau pažįstamą krantą. Kol dairiausi, gyvatė kažkur dingo. Apsidžiaugiau pagalvojęs, jog grįžau į savo pasaulį. Tačiau netikėtai mane užpuolė kadaise išvaikyti barzdočiai. Jie rėkavo:
-Tva kam diū! Tva kam too.
Supratau, kad anie mane vadino asilu ir paskutiniu avigalviu. Įsiutęs norėjau juos visus išvaikyti, bet  padarai ėmė mane čaižyti  aštriais rimbais ir galvą suspaudė nepakeliamas skausmas...

Perbraukiau ranką per pilvą, tikėdamasis ten rasti susmaigstytų iečių ar išdraskytų žarnų, bet nieko panašaus nebuvo. Net skausmo nejutau. Netrukus išvydau juodaplaukį vyruką baltu chalatu. Gydytojas? Vis dėlto nesu sveikas? Bet šį klausimą nustelbė kita mintis: regėjau žmogų, vadinasi, esu Žemėje?!
Gydytojas, atsukęs nugarą, kuitėsi prie nedidelio medicininio vežimėlio. Ant staliuko gulėjo laikraštis. Jame pastebėjau savo nuotrauką. Perskaičiau: “Baltijos pajūryje aptiktas keistu kombinezonu vilkintis vyriškis. Jis blaškėsi, rėkė ir be paliovos vapaliojo nesuprantamus žodžius, todėl paguldytas į psichiatrinę...”
Aš psichiatrinėje? Gydytojas, iškėlęs švirkštą, prisiartino.
-Mos lane hore ir? – paklausiau ir staiga susigriebiau, jog kalbu troliškai.
Mėginau prisiminti savąją kalbą. Apėmė siaubas, kai suvokiau, jog pastangos bergždžios.
Išsišiepęs gydytojas taikėsi įdurti. Pašokau iš lovos ir puoliau  durų link. Tačiau kone atsitrenkiau į du stambius žaliūkus. Jie mikliai užmaukšlino man baltą palaidinę ilgomis rankovėmis ir netrukus voliojausi ant grindų, prispaustas tvirtų rankų. Pajutau aštrų dūrį į nugarą...

Kažkas mane spardė lyg niekingą vergą. Per kūną važiavo ilgas prekinis sąstatas. Rėkiau, meldžiau pasigailėjimo, bet veltui. Mane kankinantys žmonės (greičiau pragaro išperos!) vilkėjo senamadiškus apdarus, tad maniau, kad patekau į antikos laikus. Nuomonę pakeičiau atsidūręs elektros kėdėje. Buvau ant pakylos lyg bokso ringe, o aplink ūžė įsiaudrinę žiūrovai. Jei ne tinklinė tvora, ko gero, būčiau sudraskytas į skutelius. Netoliese mindžikavo du rūstūs sargybiniai, ginkluoti liepsnosvaidžiais. Kažkoks tipas krapštėsi prie pultelio, matyt, ketindamas paleisti tą pragaro mašiną, kurioje sėdėjau. Nukrėtė šiurpas. Nesavu balsu suklikau:
-Nejunkit! Nejunkit, pasmirdę niekšai!
Mano balsą užgožė publikos staugimas. Pamėginau išsivaduoti ir netikėtai diržai trūko. Ėmiau kristi į juodą bedugnės gerklę.
Po akimirksnio pasijutau begulįs jaukiame pažįstamame kambaryje. Pagaliau grįžau  į savo butą. Galva  tvinkčiojo, lyg joje būtų įtaisytas stūmoklis, iš mano smegenų mušantis sviestą. Į apytamsį  kambarį įėjo žmona, regis, matyta prieš šimtą metų. Ji pasilenkė ties manimi. Nusišypsojo. Gėrėjausi jos švelniais bruožais. Bet kas tai? Airos veidas ėmė sparčiai keistis. Netrukus žmona virto susiraukšlėjusia, perdžiūvusia baidykle ir klaikiais dantimis įsikabino man į gerklę. Paplūdau krauju.  Ir greitai virtau tokia pačia perdžiūvusia mumija. Šiaip  ne taip įsirioglinau į sarkofagą, kažkodėl skambantį lyg bažnyčios varpas.

Kai mano sarkofago dangtis atsivožė, pastebėjau mažytes trolių trobeles ir kelis krutančius diližanus. Troliai karine rikiuote žygiavo naikinti priešų. Kariūnai, išvydę mane (ačiū Dievui, nebebuvau mumija), kvietė prisidėti prie jų, bet atsisakiau.
Patraukiau pas dangaus garbintojus. Priėjęs observatoriją išgirdau balsus:
-Pamėginkime kilti į viršų.
-Galime.
-Surink kodą? Greičiau, kol vėl neprasidėjo tas košmaras.
-O man atrodo, kad mes niekada neišsikrapštysime iš čia...
-Prakeiktas Kolvesterio paradoksas! Ir kas galėjo pamanyti, kad iškaršusio senio teoriniai sapaliojimai ims ir pasitvirtins? Baigiu pakvaišti nuo tų klaikybių! Na ir prisižiūrėjau vaizdelių, kai patekome į erdvėlaikio sūkurius. Štai dar vienas to absurdo teatro aktorius. Žiūrėk, koks žvynuotis artėja!
-Tai joks ne žvynuotis! Jis vilki  tokia pačia uniforma kaip mes...
Du gauruoti sutvėrimai žuvies galvomis virto astronautais, observatorija – kosmobiliu. Įsiropščiau į vidų pas savo bendrakeleivius. Abu kažkodėl nepatenkinti spoksojo į mane.
-Tai tu, Egi?
-Aš, aš. Argi nematote? Esu tikras! Ne vaiduoklis.
-Taigi esame visi,  - ištarė kosmobilio vadas. – Laikas grįžti namo...

Prisiminiau mūsų skrydį į Lautariaus 273 sektorių. Aptikome paslaptingąją pilkąją skylę. Nutarėme ją ištirti. Taip ir įkliuvome. Tikrai pats laikas grįžti... Tačiau mechanikas (o siaube!) iššiepė klaikius nasrus ir iš visų jėgų smogė man į krūtinę aštriu trišakiu.
Sąmonę užpylė juodo tušo banga...