Maną ketvirtą aukštą lungi,
pa tuopų dungum
palergonija pražydą vėlei.
Un numegztų ažuolaidų baltų
ir un siuvinėtų paduškėlių
ramybę ažusnūdą.
E maną da miklūs pirštai
vis skuba ir skuba.
Rodas, anys nori pasvyt
prarastų kažkų...
Ir na virbalų,
na runkų manų,
kaip margas žalgtys,
kaip ilgas amžius,
nubėga nerinys.
Ir baltu varatinkliu
aname supas
maną slogi venatvę
tumsiais žemąs vakarais.
Egi, kartais gera ir venumoj pabūt,-
pajust tų paslaptingų tylų.
E tyloj pražydusius kvietkus surinkt,
kaip prabėgusiąs meiląs eleksyrus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2011-02-04 18:31:30
Pritariu spikai.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-29 19:03:20
Gražiai numezgėt tylą...su palergonijom, meilės eleksyrais...
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-01-29 14:14:21
Gera, kad dar yra kam rinkti mezginio akis ir ,,prabėgusiąs meiląs eleksyrus".
Anonimas
Sukurta: 2011-01-29 13:49:42
Tie miklūs dar piršteliai gražią legendą nuneria... Patiko, toks ryškus vaizdas palergonijos ir baltų užuolaidų...Ramybė. Susimąstymai.
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2011-01-29 12:32:08
Gerai vienai"pajust tų paslaptingų tylų", rašunt myslių niekas neblaška.