Maną ketvirtą aukštą lungi,
pa tuopų dungum
palergonija pražydą vėlei.
Un numegztų ažuolaidų baltų
ir un siuvinėtų paduškėlių
ramybę ažusnūdą.
E maną da miklūs pirštai
vis skuba ir skuba.
Rodas, anys nori pasvyt
prarastų kažkų...
Ir na virbalų,
na runkų manų,
kaip margas žalgtys,
kaip ilgas amžius,
nubėga nerinys.
Ir baltu varatinkliu
aname supas
maną slogi venatvę
tumsiais žemąs vakarais.

Egi, kartais gera ir venumoj pabūt,-
pajust tų paslaptingų tylų.
E tyloj pražydusius kvietkus surinkt,
kaip prabėgusiąs meiląs eleksyrus.