Esu raidė
purvinas garsas
esu skaičius
šaudanti kreivė
šiaip jau niekas
ar bent jais kažką paverčiu
esu sau vartai
ir arka
į gėrį
gal blogį
vienur ištirpstu
kito peržengt nedrįstu
nelemta
bet pripažįstu - negaliu
retorika amžina
kaip paspirtas akmuo
ant žemės
taip
esu
ant jos
ir būsiu
po
Vėl smalsumas
į erdvę
ekosferon į žvaigždę
bet ne
tik pirštais suspaudo
dangaus kampuotus mygtukus
jų
vienas ant tilto atbrailos
pėdos nuslysta
krentu?
Nesudūžta veidai
nei šešėlis
tik apglėbęs pasaulį
esu
o kad būčiau
per maža
sminga į krūtinę
į mano pirmą
ir paskutinę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-01-29 14:44:46
Pradžia gera, paskui atleidžiate vadžias, ir pabyra viskas be eilės. Yra daug balasto. Apvalykite, sutampykite tekstą už skvernų, ir bus gerai.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-01-28 15:39:10
Vis tik, lyrinis subjektas turi žinoti /kiekį - kiek/ yra ne per maža jam, reiškia turi žinoti ir tą būseną kiek būna ne per maža jo dabartinėje egzistencinėje formoje, pagal jo sampratas, kad nustatyti kas yra /per maža/ jei apie tai gali pasakyti, kada kalba apie /buvimą/.
visumoje įdomiai susikaito minties tas pynimas, iki pabaigos;
Anonimas
Sukurta: 2011-01-28 15:16:50
"šaudanti kreivė " - o gal geriau šaunanti? Šiaip didžiojoje darbo dalyje viskas susivelia... Daugžodžiavimas, o esmės užčiuopti tai ir nepavyksta. Pirmos trys eilutės lyg ir nieko - atrodė visai įdomi pradžia, bet "šiaip jau niekas/ ar bent jais kažką paverčiu" ; "vienur ištirpstu/ kito peržengt nedrįstu" ir t.t. - man maišo skaitant... ir šiaip po minėtos pradžios tokia košė makalošė prasideda.