Esu raidė
purvinas garsas
esu skaičius
šaudanti kreivė
šiaip jau niekas
ar bent jais kažką paverčiu
esu sau vartai
ir arka
į gėrį
gal blogį
vienur ištirpstu
kito peržengt nedrįstu
nelemta
bet pripažįstu - negaliu
retorika amžina
kaip paspirtas akmuo
ant žemės
taip
esu
ant jos
ir būsiu
po
Vėl smalsumas
į erdvę
ekosferon į žvaigždę
bet ne
tik pirštais suspaudo
dangaus kampuotus mygtukus
jų
vienas ant tilto atbrailos
pėdos nuslysta
krentu?
Nesudūžta veidai
nei šešėlis
tik apglėbęs pasaulį
esu
o kad būčiau
per maža
sminga į krūtinę
į mano pirmą
ir paskutinę.