Po sniegu užrakinti pavasariai,
Po šaligatviais šiltos akimirkos,
Uždangstai ir užšaldai, vis atželia,
Kai į rašalą plunksną pasimerki.
Kai bandai užmigdyti prabudusį
Žalią laiką baltom sniego kojom,
O vis atželia takas į liūdesį
Ir varveklį, kaip stiklą, kramsnoji.
Ir save patupdai vėl į langą,
Kad baltumą per naktį sapnuotum,
Bet tamsoj ima gliaudytis rankos
Ir žalsvėja rytai nemiegoti.
Saulė siurbias į stiklą ir dega
Šviesios akys – pavasario kulkos,
Tu juokies, kad netikras tas ledas,
Kai žibuoklėm lig vakaro dulkia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2017-05-27 22:29:41
o vis...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-27 22:27:33
Labai patiko, priglaudžiu
Anonimas
Sukurta: 2011-01-27 19:27:19
Gražiai pabaigta. Vienintelė vieta, kuri man kažkiek ne prie širdies - "Kai į rašalą plunksną pasimerki" - tiesiog man atrodo, jog šiame eiliuje apie rašymą neverta kalbėti, o ir ši eilutė tokia iprasta, kad stiprybės neprideda. Gal netgi atsisakius tos eilutės nieko neprarastum. Aišku skonio reikalas ;)
Anonimas
Sukurta: 2011-01-27 19:24:30
Be galo gražu! Pasiimu.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-01-27 18:28:23
pavyzdinis.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2011-01-27 17:47:10
Nerami širdie, kaip gražiai tu čia išsiliejai.