Po sniegu užrakinti pavasariai,
Po šaligatviais šiltos akimirkos,
Uždangstai ir užšaldai, vis atželia,
Kai į rašalą plunksną pasimerki.

Kai bandai užmigdyti prabudusį
Žalią laiką baltom sniego kojom,
O vis atželia takas į liūdesį
Ir varveklį, kaip stiklą, kramsnoji.

Ir save patupdai vėl į langą,
Kad baltumą per naktį sapnuotum,
Bet tamsoj ima gliaudytis rankos
Ir žalsvėja rytai nemiegoti.

Saulė siurbias į stiklą ir dega
Šviesios akys – pavasario kulkos,
Tu juokies, kad netikras tas ledas,
Kai žibuoklėm lig vakaro dulkia.