2. Ateik, Senoji, žodį tark.
Aš pats jau savo laiko neskaičiuoju -
Atsikeliu, atsikvėpiu
Ir ačiū, Dieve, tau,
Dar skauda,
Taigi – gyvenu.
O tu iš šimtmečių gilių atėjus
Lig šiol Dzūkiją augini.
Kadaise miestas čia,
Tačiau simfonijoj garsų
Girdžiu, kaip snaudžia miškas,
Kaip žvėris žvėrį pašaukia balsu.
Medžioklės ragas dar kantrus, dar tyli,
Bet štai ir jis
Į miško chorą įsilieja
Ir regisi
Kaip pašaukia vardu Varėną.

„Dar kiti Varėnos vardą kildina iš žodžio \"varyti\", t. y. varyti žvėris medžioklės metu“

Ir man smagu manyti,
Kad ne vienas aš,
Taip išgirstu jos vardą .
O ne, tuomet akmens to dar nėra,
Kur Čiurlionių gyventa.
Tačiau nejau negirdi tu
Kaip muzikuoja poema? –
Pabiro natos abipus krantų
Varėnės ir senolio Merkio...
Kas jas surinks?
Kas jas sudės,
Įkvėps garsų simfoniją
Kaip mišką?

M. K. Čiurlionis buvo vyriausias iš devynių vaikų – penkių brolių ir keturių seserų

Tai ir sakau -
Seniai seniai
Atėjo būti Jis,
Netgi anksčiau negu Senoji Varėna.
O gandras?
Dievas jo nematė!-
Po pasakas paskraido neretai.
Žiūrėk! stebėkis!
Užliejo tolumas miškai,
Nėra net kur kitur akių padėti
Ir šitoje žaliuojančioj giesmėj,
Kartu su jais
Ir jis, M. K. Čiurlionis.