Sonetuose,
Suradęs vyno,
Gurkšnoju neskubėdamas
Ir laukdamas,
Kada girtesnis būsiu.
Sakai,
„Mes greitai vystam, bet tuo pat laiku
Be atvangos vėl augame iš naujo“

Tai vynas, drauge,
Vynas šitą jausmą kelia,
O mintys švitrios, greitos ir... aukštai.
Ant mano kojų nuospaudos,
Atrodo, sunkios tartum žemė,
Tačiau kai šitoks pokylis,
Ar verta nuoskaudomis glostyt jas?
Ar negeriau,
Kliedėtus dalykus užmiršus,
Kalbėti tartum pirmą kartą jie:
Esą,
“Mes vėl atgimstam bruožuose vaikų
Ir jaučiam verdantį jaunystės kraują. “

Kai vynas geras
Ir galva jau svaigsta,
Netgi prisėsti prie tavęs svarbu.  
Man nebaisu, o Viljamai Šekspyrai,
Išvaikščioti lakias, jautrias
Žmogaus būties erdves,
O užsimiršus kur esu ir kas,
Parodyti į palikuonį ateityj
Ir žioptelėti,
Jog tai AŠ.

Tikėk! Ir aš tikiu,
Kuomet jau vynas,
O ne kraujas
Va šitaip atneša į smegenis pasaulį
Ir poterius prie jo,
Kodėl gi – ne?
„Be atvangos vėl augame iš naujo...