O Lisabona, suvarpinta krūtine ir aš nemirsiu :)

jis bando išgirsti todėl kad nori išgirsti, ar todėl, kad jam neleido šaukti?
absurdas yra arba jūsų antroje eilutėje tas /nes/ arba absurdas yra pirmoje eilutėje tas /niekada nebuvo leista šaukti/; tai gi...

Kaip žinote, absurdas yra leisti garsus ir tuo pat metu bandyti išgirsti kažką kitą, taigi šiomis eilutėmis norėjau parodyti lyrinio subj. pasirinkimą: jis bando išgirsti, todėl negali šaukti.

ką jūs norėjote pasakyti čia, autoraiu:
"Man niekad nebuvo leista šaukti,
Nes vis bandžiau išgirsti." -------- mat jeigu lyrinis herojus pasirinko girdėti, norėdamas išgirsti kažką (gal kokį garsą ir nustatyti jo kilmę, jei tiesiogine žodžio prasme; gal norėjo išgirsti pašnekovo ketinimą, kuris slypi tarp pašniakovo kalbėjimo, todėl labai įdėmiai klausosi, kad išgirstų, nes jis bando tai padaryti - jeigu perkeltine prasme) ir taip, bet kokiu atveju, ar tiesiogine ar perkeltine prasmėmis, vis tik, iš pasakyto yra aišku, kad lyrinis herojus pasirinko išgirsti, tai pasakyta sekančioje eilutėje: "Nes vis bandžiau išgirsti.", tai ar jums autoriau neatrodo, kad kada lyrinis herojus sako jog jam /nebuvo leista/, kalba nesąmones, nes jis pasakė nes bandžiau. jei jis sakytų, /Man niekada nebuvo lengva šaukti, nes vis bandžiau išgirsti/ arba /Man niekad nebuvo leista šaukti, tai vis bandžiau /girdėti/, arba išgirsti šaukiančius/, ir panašiai.

ir visas toks, nei šioks nei toks. (jei norite rašyti tokiame stiliuje, tokia raiška išreikšdamas mintį, tai jau turite labai konkrečiai žinoti, ką norite pasakyti - MINTĮ turėti suformuluotą dėl savęs labai tiksliai, ir raiškoje, ją plėtodamas išsireiškimuose, turite būti labai taiklus. prie viso to, turite būti nuoseklus, nuo pirmo posmelio iki paskutinio, tada nebus taip, kad eilėraštis nei šioks nei toks.

Ypač pabaiga sužavėjo.