Iš pabirų saulėto smėlio
nudrėbęs laivą debesų,
apvilksiu juodžemio šešėliais
melsvas bures lig pamiškių
ir vingių vingiais nudulkėsiu
pro dygų daigą lubinų,
pražydęs jazminais tylėsiu,
sunoksiu aviliais sykiu...
Prie mano riešo akmeninio
delnais prisiliečia delčia,
šešėlio neturiu, kai glosto
sutemęs vakaras gaiva.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pilvotukas
Sukurta: 2006-05-10 08:50:51
pražydęs jazminais tylėsiu,
sunoksiu aviliais sykiu...
Man patiko šios eilutės, tai kelio pradžia (pražydę jazminai) ir pabaiga, arba rezultas (sunokę aviliai), o žodis „sykiu” dar prideda savų atspalvių. Reikia pamatyti loginį ryšį, o ne tik avilius, reikia pamatyti prasmę. Ar bitės mato avilį? Jų tikslas ir prasmė aukščiau, nei avilys.