Baltas baltas dangus,
Upė uodegą šaltą vynioja,
Noriu gerti, sprangu
Ir kalbėdama pasikartoju.
Žemės skonį jaučiu,
Sūrų užtaisą tirpstančio sniego,
Iš žibintų tuščių
Gramdau šviesą, nemiegu.
Dilgsi snaigės širdy
Jausmas degina, plečiasi sparčiai,
Vėl žiemoti skrendi,
Kad tavęs paryčiui neištarčiau.
Kad nevogčiau daugiau
Šilumos iš tavųjų lūpų,
Sniegas dilgsi, baigiau,
Šalta uodega taškosi upė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-11-02 21:50:57
Gražumėlis....
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-01-24 23:55:51
Šįsyk daugiau lyrikos. Kiek kitaip nei visada. Bet ne prasčiau ;)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-24 16:37:48
Labai išraiškingai: iš žibintų tuščių gramdau šviesą, nemiegu...Gražios mintys, patiko labai...
Anonimas
Sukurta: 2011-01-24 13:01:05
Ir taip taip trūksta pavadinimo, kad net dilgsi pirštų galiukuose..:) gražios mintys Jūsų.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-01-24 11:11:31
gražiai įvesta ir išvesta iš eilių purslais upės besitaškančios.
Vėl žiemoti skrendi,
Kad tavęs paryčiui neištarčiau.
šios dvi eilutės „ledinės“ ir atskiriančios prieš ir po....
Vartotojas (-a): Gintenis
Sukurta: 2011-01-24 09:45:02
Puikus,jausmingas
Anonimas
Sukurta: 2011-01-24 08:57:09
Labai patiko.
Iš žibintų tuščių / Gramdau šviesą, nemiegu. - labai taikli, puiki metafora.