Baltas baltas dangus,
Upė uodegą šaltą vynioja,
Noriu gerti, sprangu
Ir kalbėdama pasikartoju.

Žemės skonį jaučiu,
Sūrų užtaisą tirpstančio sniego,
Iš žibintų tuščių
Gramdau šviesą, nemiegu.

Dilgsi snaigės širdy
Jausmas degina, plečiasi sparčiai,
Vėl žiemoti skrendi,
Kad tavęs paryčiui neištarčiau.

Kad nevogčiau daugiau
Šilumos iš tavųjų lūpų,
Sniegas dilgsi, baigiau,
Šalta uodega taškosi upė.