Tie šalti vienatvės vakarai
Ir tas skausmas, deginantis širdį.
Dienai auštant, nuplaukia kerai,
Tuščios sienos aimanas tegirdi.
Mirksniui įsižiebęs spindulys
Bandė prasiskint pro miglą kelią.
Jis galvojo, kad lengvai galis
Išsklaidyti liūdesį širdelės.
Bet ilgai lingavus smilgele,
Užspeista žiedų, kurię ją gožė,
Su spygliuota rožės šakele
Jam pamojo, pasijutus rože.
Sužeista švelni širdis giliai
Išsigando šilto šviesos gūsio-
Nepatiko spinduliui dygliai
Ir pasuko jis į kitą pusę.
Vėlei tuštuma išmynė brydę.
Anei vieno šilumos krislelio.
Spindulys, galbūt, supras paklydęs
Ir nušvies vėl vienišą pirkelę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2011-01-24 14:41:49
Kiek daug jausmų gali tilpti į tuštumą....... ilgesinga ir švelnu
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-01-24 00:09:04
Jausmingas be galo. Bet tiek mažybinių žodžių nereikia. Net ir dėl rimo. O šiaip tai patiko.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-23 23:13:33
švelnus ir persunktas ilgesiu...Supras spindulys,...supras paklydęs ir nušvies vėl vienišą pirkelę...Plaukiantis kalbėjimas.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-23 21:52:35
Ilgesingas.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-01-23 21:37:49
Pasiilgau Jūsų švelnaus, sūpuojančio kalbėjimo :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-01-23 21:31:39
Švelnus, jausmingas kūrinėlis. Jį perskaičius tikrai nelieka tuštumos...
Anonimas
Sukurta: 2011-01-23 21:03:14
Dygliuotai liūdnas ilgesingas...vaizdinga, gražu.