Tie šalti vienatvės vakarai
Ir tas skausmas, deginantis širdį.
Dienai auštant, nuplaukia kerai,
Tuščios sienos aimanas tegirdi.

Mirksniui įsižiebęs spindulys
Bandė prasiskint pro miglą kelią.
Jis galvojo, kad lengvai galis
Išsklaidyti liūdesį širdelės.

Bet ilgai lingavus smilgele,
Užspeista žiedų, kurię ją gožė,
Su spygliuota rožės šakele
Jam pamojo, pasijutus rože.

Sužeista švelni širdis giliai
Išsigando šilto šviesos gūsio-
Nepatiko spinduliui dygliai
Ir pasuko jis į kitą pusę.

Vėlei tuštuma išmynė brydę.
Anei vieno šilumos krislelio.
Spindulys, galbūt, supras paklydęs
Ir nušvies vėl vienišą pirkelę.