Idėja yra, bet ne taip stipriai išpildyta kaip norėtųsi. Trečias ir paskutinis gabaliukai svaresni.

Apie turinį:
Tibete, Dalai Lama - dar būdamas vaikas, sapnavo tuos įvykius, kurie ištiko Tibetą, kada juos užpuolė Kinija. Jis nubudo naktį ir verkė - verkė todėl, kad matė žūstančius savo tautos žmones, ašaras, kraują, skausmą. Tada gyvenęs pas jį vienas amerikietis, pradėjo jį raminti, sakydamas, kad tai tik sapnas, norėdamas vėl jį grąžinti, o tiksliau, kad jis grįžtų savyje, arba susigražintų sau ramybės būseną, ir jis atsakė tam amerikiečiui, jog jo neramina tas faktas, kad jis regėjo tokį baisų sapną, nes jis pats iki tokių dalykų prisigalvoti - negalėjo. paskui, nepraėjus nė metams man atrodo, prasidėjo dideli neramumai, Kinija pradėjo pavergti Tibetą, ir tie įvykiai pildėsi. (ne šiaip sausio 13 tryliktos vyksmas Lietuvoje, devyni žuvo po tankais.)"Septyni metai Tibete" filmas (jame vaidina trumpai ir Ingeborga Dapkūnaitė, o filmas statytas pagal tikrus faktus ir veikėjai neišgalvoti. Jis meninis ir istorinis kartu, žmogaus dvasios vystymosi ir dvasingumo augimo tema.)
tai gi, su tais sapnais - jų yra visokių, ir pranašiškų, ir tokių kurie atsiveria pavyzdžiui nusėdę į pasąmonę, žmogus matė karą, pats kariavo, grižo namo, taika, paukštuką pypaun, sulala švysčiuoj tarp debesų, gėlalas žyd, o žmogui vis stovi prieš akis, tai, kas išgyventa kas nugrimzdę į pasąmonę jo, vis naktimis išnyra sapnuose įvairiausiuose naujose išraiškos formose, bet emocijos tos kurias jis jautė, ir jausmai tie, kuriuos jautė matydamas visus žiaurumus žmonijos, jausdamas vidinį konfliktą, kai turi imti šautuvą ir šaut į kitą žmogų, galų gale, jei jis dar buvo nelaisvėje, ir išgyveno ten pastovų psichologinį ir fizinį smurtą, tai jis žinoma negalės tų jausmų nebesapnuoti - jie vis atsigamins, ir neužtenka pasakyti - čia tik sapnas, nuo to neprapuls jam baimė naktį užmigti, jis turi sugrįžti į pusiausvyrą ir suvaldyti valingai savo būseną kuri sugrįžtų į harmoniją - dvasinę pusiausvyrą, ne tik pasakydamas sau, kad "čia tik sapnas".
Jūsų tekstas nėra tuščias, bet jis yra tikrai ne poezija, ir ne poezija eilėraštis proza. Šiaip, žmogus sapno būsenoje gali ir skristi, ir po vandeniu būti nors ištisą amžinybę, bet jis nežino, kad miega, ir vietoje to, kad pasirinktų veikti, nerti į pačią giliausią bedugnę, pagautas didžiausios bangos - jis atvirkščiai, pasirenka išsigąsti, automatiškai, juk jis nežino tuo tarpu, kada randasi sapne, kad jis randasi sapne, o jo fizinis kūnas, guli lovoje, visai kitoje erdvėje... Jei sužinotų - jis manau ne išsigąstų puolančio ant jo su verdančiu vandeniu - ar peilio po kaklu, greičiau pažiūrėtų - kas bus toliau, arba nertų su bangą į pačią giliausią bedugnę, juk sapne po vandeniu nereikia žabrų....
rašykite savo tekstą į prasmingą įrašą, bet ne į eilėraštį ar prozą. Tik Prasmingas dienoraštinis yrašas - atkarpėlė. (dar gali būti iš romano, novelės, ar memuarų kokių nors - tai prozos atkarpėlė, tai būtų redaktoriaus stalčius. arba prasmingas dienoraštinis įrašas, bet tikrai ne poezija, ar eilėraštis. jame nėra juk jokios minties, kad ir tokios "ne visada pavyksta suspėt sapne padaryti tai, ką gali padaryti tik sapne, kol gyvas tavo laikinas kūnas, lygiai taip, kaip ir ne visada gali suspėti gyvenime padaryti tai, ką galima padaryti tik gyvenime, kol siela tavo laikiname kūne. " Tokią tankos žanre miniatiūrą esu parašiusi. tai jau gali būti literatūrinis žanras, poezija, tanka, haiku, gali būti ir eilėraštis, bet jis turi būti, O pas jus, manau, tik dienoraštinis įrašas - prasmingas dienoraštinis įrašas. )