dar neišmokau sapnuot
dar tik vartausi palubėse
ilgesingose kvapų retrospektyvose
dar vis juokiuosi
pro ašaras
pro skausmus
įstrigusius gerklėje

bet sapnai neateina
jie tik slankioja
palei kambario sienas
nugludintus sąmonės kraštelius
pašaukia retkarčiais
girdi, aš pats jų vidun neįsileidžiu
bet aš neišmokau dar
bijau lyg vaikas
ne tamsos bijau
ne sapnų
savęs

ir neišmokau dar
kalbėtis su savo baimėm
nugalėti
žodžiais apsvaidyt

vis suklumpu
vis atrodo...
---
ne, aš sapnų nebijau
nekaišioju po kojom
nei akmenų
nei vėlių
tik sau retkarčiais primenu
rašydamas libretus
kad bijoti – reiškia gyventi
ir kartais -
ilgėtis